„Visa tiesa apie nėščiųjų mankštą“. STIMULUS įkūrėjos, kalanetikos mokytojos Aistės istorija

nesciuju-manksta

Įdomu nėščiųjų mankšta? Ateiki išbandyti!

„Prisimenu tas treniruotes, kai tapo sunku… išlaikyti lygsvarą. Niekad taip nebuvo…“, mintyse nuskambėdavo. „Kas gi daros? Ir kodėl taip silpna?.. Matyt, nepavalgiau…“, ieškojau paaiškinimų. Netruko praeiti keletas dienų, kai siūlo galas išlindo :)“ – apie pirmuosius trečiojo nėštumo pojūčius pasakoja kalanetikos mokytoja Aistė Gustė-Jančiukienė.

Supratau, kad svirduliuojanti trenerė – tai du nesuderinami dalykai, ir išėjau laukimo atostogų (tiems 3 pirmojo trimestro mėnesiams, kurie yra itin jautrūs vaikelio rezgimuisi gimdoje). Visos aplink ramino, kad, štai, 3–4 mėnuo ir savijauta pagerės – atsiras jėgų ir energijos. Galvoje sukosi projektas – „besilaukianti trenerė veda nėščiųjų mankštą”. Juk išties smagi idėja ir įkvepiantis pavyzdys. Tačiau mėnesiai ėjo, o tų ekstra jėgų kažkaip nesimatė, nesigirdėjo… Gal reikia įsivažiuoti ir sustiprėti? Vėl nedavė ramybės klausimai. Apsilankiau kolegės vedamoje nėščiųjų mankštoje. Tačiau ir vėl ne ta savijauta – nuvargau it būčiau bulves kasusi :). Supratau, kad niekur toli nenueisiu su tuo „reikia”. Kūnas „grojo“ visai kita melodiją nei tada, kuomet laukiausi savo pirmųjų sūnų. Juk tuomet šokių repeticijas lankiau iki „paskutiniųjų” ir tokios savijautos, kai „keliai linksta” ir „prie žemės traukia”, tikrai nebuvo.

Taigi, teko pažvelgti tiesai į akis – nėščia kalanetikos trenerė nelanko nėščiųjų mankštos ir net namie nesportuoja! Galima sakyti skandalas ar bent jau nesusipratimas, tiesa? Tačiau, noriu jus nuraminti. Aš „išgyvenau”. Aš tiesiog pasirinkau tai, kas tiko man tuo laiku. Kūnas siuntė aiškius signalus sustoti ir pailsėti. Pabūti ramybėje. Tame „begėdiškame” nieko neveikime. Nes taip buvo gera. Gera užsidaryti ir atsiriboti nuo bėgu-skubu-lekiu ir pabūti su savimi, pabūti namuose, pabūti su mylimuoju. Čia, pasirodo, ir yra vienas iš tų paaiškinimų, kas yra tas „vidinis įsiklausymas”. Kai priimi sprendimą būti ir elgtis taip, kaip iš tiesų geriausia Tau, o ne kam kitam. Juo labiau, kad Tu jau nebesi viena, o, kaip sūnus sakė, „tu, mama, dabar turi dvi širdis”.

Kas atsitiko toliau? Po gimdymo jau kitą dieną į sprandą ėmė tuksenti signalas PAJUDĖK! Kūnas prašyte prašėsi vyti lauk gimdymo stresą, nuovargį ir kūno įtampą. Taip gera buvo sukioti pečius, ištempt kaklą ir pasilenkt iki žemės jaučiant gyvas kojas :). Su kiekviena diena nugara irgi labai aiškiai „davė apie save žinoti“. Svorio centrui reikėjo grįžti į pradinę padėtį – ir tai buvo lydima ne itin saldžių pojūčių.

muduKol kūdikėlis saldžiai pūsdavo į ūsą, mama išsivyniodavo mėlynąjį kilimėlį ir namuose ėmė mankštintis. „Tu tik nepersistenk”, – rūpinosi tėtė. O pasistengti iš pradžių tikrai reikėjo. Graudus juokas ėmė, kaip kojos drebėjo ar pilvas vos išlaikydavo 15 sekundžių… Bet užsispyrimas grįžti „į save” suteikia tiek jėgų, kiek jų ir reikia. Po trijų mėnesių kilimėlį nešiausi į studiją ir jau kartu su merginomis pulsuodavau minutę, o ir daugiau. Tėtė stumdydavo vežimėlį senamiesčio gatvelėmis, o aš su dideliu malonumu ėmiau vesti treniruotes.

Kolegės man pritars, vis gi „treneriauti“ yra gerai – turi įsipareigojimą ne tik prieš lankytojas, bet ir prieš save. „Mano darbas padeda palaikyti formą” – grįžau nuo ko pradėjau, kai ši idėja daugiau nei prieš 4 metus įkvepė sumąstyti STIMULUS.“

Taip pat skaitykite:
Nėščiųjų mankštos pratimai ir patarimai „iš patirties“: pasakoja kalanetikos mokytoja Aistė Gustė-Jančiukienė

2014 07 15
Įrašo kategorijos: Nėščiųjų mankšta

Palikite komentarą