< Į bendrą fotografijų puslapį
2010 m. birželio 4-6 d. mėgavomės 1-ąja vasaros stovykla. Jau buvome pasiilgusios TOKIŲ stovyklų! Kai šviečia saulė, raminamai ošia miškas, o nuoširdumas, gera nuotaika ir sustojusio laiko pojūtis tiesiog tvyro ore..
Didžiausias įvertinimas ir paskata ruoštis kitai stovyklai – pirmoji stovykla patenkino jūsų lūkesčius. Visos užpildžiusios atsiliepimų anketą teigė, kad vyktų į stovyklą dar kartą, o kartu pasiimtų ir draugę. Norėtųsi prirašyti visą lapą su jūsų citatomis, bet apibendrinus labiausiai visoms patiko programa, stovykloje vyraujanti atmosfera, daugelį sužavėjo fraktalai ir nepaliko abejingų kompanija – t.y. dėl visų mūsų stovykla ir buvo tokia, kokią gera prisiminti.
Labai įdomu buvo sužinoti, kaip apibūdinsite stovyklą. Nenuostabu, kad labiausiai pasikartojantys žodžiai: įkvepianti ir harmoninga. O taip pat ir turininga, nuotaikinga ir praplečianti akiratį. Įrodymai – galybėje sustabdytų akimirkų… :)
KO IŠMOKOME? KĄ SUŽINOJOME?
Indiškųjų šokių, apie kuriuos pasakojo Kristina, pasirodo, esama nemažai rūšių, o pasirinkus vieną kryptį, reikėtų jai skirti ne mažiau kaip dešimt metų… Indiškasis šokis – tai technika, perteikiamos emocijos ir pasakojimas. Jis – apie transformaciją, nes būtent tokiu būdu dievai byloja žmonėms apie dieviškąjį pasaulį, o šie gyvena nuoširdžiai tikėdami. Čia ir dabar, kiekvieną minutę, nes indų nuomone, laikas yra cikliškas.
Ir dar, indams tikras moteriškumo įsikūnijimas – dramblė. Taigi visaip kaip reikėtų į ją lygiuotis – linguojančia eisena, tvirta, žemiška stovėsena ir turbūt net ramia mąstysena.
Pasitikrinome flirto įgūdžius su Šarūnu, kuriuos mikliai transformavome į improvizuotą paskaitą „Kaip nenudrožti savo antrosios pusės“ :). Iš šio lektoriaus išmokome stovėdamos kojas suraityti „taurele“ ir glostyti sau kaklą kalbėdamos apie Leo LT (hm hm, kaip tai toli nuo drambliškųjų tendencijų…).
Taip pat išsiaiškinome, kaip tinkamai (taip, kad parodytumėme esančios laimingos ir tuo pačiu įkvėptumėme tolimesniems didiems darbams) išreikšti džiaugsmą, kai vyras išneša šiukšles. Ir apskritai – pripažinome, kad pačios esame atsakingos už savo romantiškuosius santykius arba, kitaip tariant, jei gėlę laistai, tai ji ir veši.
Tikras atradimas buvo fraktalai, kuriems „vadovavo“ Brigita. Lotyniškai „fractus“ reiškia „sudarytas iš dalių“. Fraktalų piešimas nėra vien menas, o darbas su savimi, prilygstantis meditacijai.
Visų pirma, atsiskleidėme jau įsitaisiusios piešti juos (na, nesakykite, kūno kalba įspūdinga :). Vėliau, procese, atvėrėme savo individualų ir nepakartojamą meninį suvokimą. Specifinių įgūdžių neprireikė. Anaiptol, net tos dalyvės, kurios iš pradžių spyriojosi niekada gyvenime nepiešusios (o dailės namų darbus už jas, kaip žinia, darydavo… tėtis :O), n
ebepaleido iš rankų pieštukų dar ilgai, kai kurios – net iki šiol.
Piešdamos fraktalus galime harmonizuojančiai paveikti savo aplinką, jausmus, sveikatą, net išpildyti norus, pavyzdžiui, „nupiešti“ keturių kambarių butą, kaip sėkmingai padarė mūsų lektorė Brigita. Tiesa, norų fraktalus būtina gerai apgalvoti, papildyti gerais darbais ir kantrybe.
KAIP MANKŠTINOMĖS?
Svarbiausia, kad ANT ŽOLĖS. Ech, gaivus vėjelis, saulės bučiniai ir erdvė erdvėėėėė!
Pasinaudojusios proga išbandėme tikrą treniruočių assorti: Jogą su Brigita (atsistojome ant galvos!), Indiškuosius šokius su Kristina (pakėlusios delnus į ausų lygį jų link judinome ne tik galvą, bet ir akis – žiūrėjome, kas „už to kampo“) , Kalanetiką Dance (oho, kaip smagu voliotis ant žolės ir kilnoti kojas) su Egle ir Kalanetiką (ramiąją harmoningąją) su Aiste.
Treniruotės du kartus per dieną – puikus dalykas, juk taip? Bet tik ne ankstų rytą po malonaus vakarojimo… Kitą stovyklą programą pradėsime vėliau :).
IR… MAISTAS…
Bene daugiausia diskusijų sukėlęs „aspektas“. Sprendžiant iš dalyvių atsiliepimų, nuojauta, kad „sveiki pusryčiai“ ir „lengvoji vakarienė“ nieko gero nežada, aplankė jau skaitant programą. Ką gi, ji buvo teisi, ta mūsų nuojauta…
Pačioje stovyklos pradžioje „Šamo valdų“ šeimininkė Laura išsamiai pristatė, kas ir kodėl mūsų laukia… Taigi: svarbu maitintis reguliariai, kas keturios valandos. Jei ima kankinti mintys apie maistą, kas dvi valandas galima… išgerti arbatos (ir už tai ačiū :), jei mintys tiesiog terorizuoja, leidžiama užkąsti džiovintų vaisių, bet šiukštu nepulti užkandžiauti riešutukais, sausainiukais ir kt.
Ir šiaip jau pageidautina apskritai mažinti maisto kiekius (jei norisi kažkokių „išmatuojamų“ rezultatų ir ištuštinti moteriškas „šiukšliadėžes“)…
Pirmąją vakarienę (daržovių sultinį ir vištieną su kiaušiniais) atlaikėme didmoteriškai. Tačiau paskui laikas prailgo… O vėlų vakarą, it burtų lazdele pamojus/organizatorėms ir dalyvėms žaibiškai sureagavus atsirado šokolado, sausainių, alyvuogių, vyno ir gera nuotaika buvo išgelbėta, o pabėgimo planai ieškoti kibinų atitinkamai nutolo. Valio valio valio!
LAISVALAIKIS
Visų pirma – jokių užsiėmimų su antspaudu PRIVALOMA ir organizatorių-prižiūrėtojų, pedantiškai skaičiuojančių minutes ir dalyves, tarsi viščiukus rudenį.
Jaukūs, ilgi ir margi it vaivorykštė vakarojimai. Vienas stalo galas – tyliai paniręs į pasakojimus apie Indiją arba fraktalus, kitas – apraizgytas garsaus autorinio vakaro „o kaip aš…“ arba virte verdantis su „Alias“ (Bu bu, bu bu ir kiti įsimintini dalykai, ar ne, Marija?).
Nekalti pašnekesiai, nuo menkutės, neatsargiai numestos žiežirbos virstantys ugningomis diskusijomis, sukosi apie viską: meilę, neištikimybę, vaikų auklėjimą, dietas, keliones. Kalbos čiurleno visą laiką, trumpam pritildamos per užsiėmimus ir vėl linksmai šokčiodamos tolyn prie staliukų, ant žolytės, pirtyje, pliuškenantis ryte ežere ar žvyro takelių vingiuose.
Smagu, kad jos netyla iki šiol…