Genovaitė Petronien
ė
Psichologė psichoterapeutė, Psichologijos seminarų lektorė
„Daug svarbiau yra būti ne sėkmingu žmogumi, o žmogumi, kuris patyręs daug visokių bėdų ir žino, kaip iš jų išsikapstyti. Toks žmogus yra išmintingas, jis gali padėti ir sau, ir kitiems“, – nuo šios Genutės išsakytos minties maga pradėti jos pristatymą.
Mankštinti mūsų protus ir sielas – darbas ne mažiau atsakingas nei kūnų treniruotės. Ir be galo reikalingas, tiesa? Ta proga psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė darniai įsilieja į STIMULUS komandą. „Nors nuo mažens mėgau klausytis žmonių, bet tikslo tapti psichoterapeute neturėjau, norėjau būti mokslininke ir iš pradžių studijavau fiziką, – pasakoja ji. – Po to nusprendžiau pereiti į man įdomesnį mokslą – psichologiją.“ Bet tuo viskas nesibaigė – trečiame kurse mergina įsidarbino psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje ir suprato, kad praktinis žmonių problemų sprendimas kur kas įdomesnis už disertacijų rašymą – greičiau surandama tiesa, aiškesnis rezultatas, viskas daug emocingiau.
„Pamačiau, kokį didelį gerą poveikį tas darbas daro man pačiai, – šypsosi psichoterapeutė. – Kiek daug jame nuoširdumo, kaip gera padėti žmogui.“ Iki pat dabar ji mielai klausosi kitų žmonių, stebi, kas vyksta aplink, o pastebėtus įdomiausius, ryškiausius momentus bei patirtį jau įamžino keturiose knygose.
„Kadangi psichologas daugiausia klauso, ima norėtis ir „pasisakyti“, – juokiasi moteris. – Taip pat pasidalyti su kitais tuo, ko jie neišgirs ir nepatirs.“
Sukdamasi tarp šimtas vienos veiklos Genovaitė dar spėja ir dėstyti Vilniaus dailės akademijos edukacinių studijų centre bei Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institute, tad paprašyta apibūdinti gerą mokytoją ir gerą mokinį, „sukala“ aiškius rėmus: „Geras mokytojas – tai asmenybė, žmogus, kuris nevaidina, o tikrai turi ką pasakyti, ir ne tik žodžiais, bet ir perduoti savo būseną. Taip pat geras mokytojas yra tik toks, kuris įsiklauso ir girdi mokinį, sugeba pajusti, „kokiam taške“ jis yra, ir gali viską paaiškinti paprasčiausiais žodžiais. O gerą mokinį atpažinsi iš to, kad jis deda daug pastangų, labai rimtai ir nuoširdžiai žiūri į tai, ko mokosi, net jeigu ir ginčijasi su mokytoju :).“
Paklausta apie laisvalaikį, psichologė turi „paruoštą“ atsakymą: „Mano pomėgiai gan aiškūs jau nuo mokyklos laikų: meninė kūryba ir turizmas. Nors kūryboje bandžiau daug, pavyzdžiui, groti, šokti, fotografuoti, bet dabar daugiausia rašau: psichologinius esė ir įvairius apsakymus. O keliauju visaip: dviračiais, pėsčiom, baidarėmis, slidėmis, į kalnus. Per metus išvažiuoju bent į dvi dideles ir penkias mažas, savaitgalines, keliones. Kalnuose buvau 14 kartų: kopiau į aukštas viršūnes Kaukaze, Tianšany, Pamyre, Altajuje, Fanuose,Tatruose, Karpatuose, Alpėse.“
Pasak Genovaitės, šeimyninis gyvenimas jai jau už nugaros. „Dukra ką tik išvažiavo mokytis į Angliją, o aš šeštus metus turiu artimą draugą. Tačiau kadangi daug dirbu, dar turiu krūvą draugų, su kuriais dažnai susitinku, namie būnu mažai, valgyti nedarau. Nors ką gali žinoti, gal dar grįš noras daugiau laiko praleisti prie šeimos židinio,“ – intriguojančiai užsimena psichologė.
Taip pat žr. asmeninę Genovaitės svetainę
